Priklausė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Po jo mirties 1794 m. imperatorė Jekaterina II padovanojo dvarą Rusijos kariuomenės pulkininkui Parčevskiui. Po tėvo mirties, dvarą paveldėjo jo sūnūs Aleksandras ir Konstantinas bei dukra Rožė. Dvarininkaitė Rožė Parčevskytė buvo tapytoja, jos paveikslai pateko net į Peterburgo meno muziejus. O sūnūs – verslininkai – įrengė alaus daryklą, gamino ir sėkmingai prekiavo alumi. Konstantinas dalyvavimo 1831 m. sukilime ir po jo numalšinimo buvo priverstas emigruoti į Prancūziją.
Šiuo metu tebestovi alaus darykla ir dvaro rūmai. Tai XIX a. istorizmo laikotarpio statiniai. Dvaro rūmai turi neoklasicizmo bruožų (portika su kolonomis), tačiau galima įžvelgti ir neorenesanso interpretacijų (pirmojo aukšto arkados).
Šaltinis: A.Semaška “Kelionės iš Vilniaus”, Algimantas, 2005 m.
Papildoma informacija:
Buvusio dvaro teritorija šiuo metu yra padalinta i kelias dalis ir priklauso skirtingiems savininkams. Įvažiavus į Raudondvarį, pirmiausiai stovi buvusio alaus bravoro pastatai. Juos apžiūrėti leido aptvertą bravorą saugantis sargas. Pastatų kompleksą sudaro įvairios paskirties statiniai, kaip kurie iš jų statyti tarybiniais metais. Viename iš senųjų pastatų yra gilus ir didelis rūsys, tačiau sargas, be bravoro savininko leidimo nesutiko jo parodyti.
Pavažiavus šiek tiek toliau, kairėjė pusėje stovi pagrindiniai dvaro rūmai, kurie yra visiškai apleisti ir nuniokoti, kaip ir ūkiniai pastatai šalimais.
Teksto komentarai