Rašytiniuose šaltiniuose Adomynės kaimas pirmą kartą paminėtas 1555 m. Tuo metu tiek pats dvaras, tiek kaimelis vadinosi Aluotėliais, nes buvo Didžiųjų Aluotų dvaro, priklausiusio Pliateriams, dalis. Iki šių dienų išlikęs Aluotų piliakalnis ir vienkiemiais išskirstytas Aluotų kaimas. Apie 1821 – 1830 m. kaimelio ir dvaro pavadinimą į Jonavos pakeitė tuometinis dvaro šeimininkas Jonas Žurauskis, pastatęs iki šių dienų išlikusius dvaro rūmus. Dabartinis pavadinimas – Adomynė – atsirado tik po I-ojo Pasaulinio karo.
Pirmasis žinomas dvaro valdytojas šambelionas Adomas Pliateris buvo įklimpęs į skolas, tad 1809 m. įkeitė Aluotėlius Jonui Žurauskiui (liaudyje vadintam “Žiauriu ponu Jonu”). Tačiau, nesugebėdamas grąžinti likusios skolos, 1817 m. teismo sprendimu dvarą prarado galutinai. Naujasis Aluotėlių šeimininkas ne tik pavadino vietovę pagal savo vardą – Jonava, bet ir pastatė naujus iki šių dienų išlikusius dvaro rūmus bei praplėtė visą dvaro teritoriją. Tuo metu dvarui jau priklausė iš Pliaterių valdymo laikų likusi karčema bei du bravorai, kuriuose buvo gaminama ir vežama į Rygą parduoti degtinė. “Velnio lašus” kaimynams gabendavo nuo lažo atleisti ir už tokį darbą pinigus gaunantys valstiečiai. Po Jono Žurauskio mirties dvaras atiteko jo giminaičiui, irgi Jonui Žurauskiui, kuris, anot žmonių pasakojimų, nebuvęs toks žiaurus, tačiau nemokėjęs tvarkyti dvaro ūkinių reikalų ir nusigyvenęs. Apie tai, kiek laiko jis valdė, nėra išlikę jokių istorinių žinių.
Sudėtingo plano dviaukštis Adomynės dvaras – gražus ir retas medinio klasicizmo pavyzdys, manoma, kad pastatytas vietinių meistrų rankomis. Iki rekonstrukcijos, atliktos pirmojo Jono Žurauskio, pastatas galėjo būti stačiakampis, simetriškas, su centrinėje dalyje esančiomis dvejomis priemenėmis ir didžiuoju kaminu bei kambariais galuose. Po rekonstrukcijos namas tapo stambaus dvaro rezidencija. Statiniui buvo suteiktos klasicistinės proporcijos ir puošnus interjero dekoras.
Ištęstos L raidės dvaro formos bei vidaus išplanavimas išlikę iki šių dienų. Taip pat išlikusios dvaro gonkos su stogeliais ir gražiomis medinėmis kolonomis. Dabar esantis skardinis stogas kadaise buvo dengtas malksnomis. Galima pasigrožėti vietomis išlikusiais senais langais su langinėmis, sveikos ir filinginės durys su gražiais metaliniais apkaustais. Viduje liko seno ornamentuoto parketo fragmentai, kelios koklinės krosnys, padabintos puošniais karnizais. Kai kurių kambarių lubos ir sienos papuoštos tapytais piešiniais.
Antrajame dvaro aukšte buvo palėpė ir keli mansardinio tipo kambariai, kuriuose nakvodavo svečiai. Viename iš dvaro kambarių netgi buvo įrengta koplyčia, kol neiškilo Adomynės bažnyčia.
Papildoma informacija:
Kadaise dvaro sodybos kompleksui priklausė sodas su parku, upeliu ir tvenkiniu. Pati dvaro sodybos aplinka buvo formuojama nuo XVIII a. Ne kartą keitėsi sodo augmenija ir želdiniai, tačiau sovietų laikais sodas buvo žiauriai sudarkytas, jame priaugo medžių. Iki šių dienų išlikę tik dvaro rūmai bei šautuvo formos tvenkinys. Nuo piktos rankos nukentėjo ne tik dvaro parkas ir sodas, bet ir pats dvaras.
Sovietiniais laikais Adomynės dvaro, kaip ir daugelio dvarų tuo laikmečiu, tikroji paskirtis prarado prasmę. Šalia dvaro buvo nutiestas gerokai pakeltas asfaltuotas kelias, dėl kurio pastatas atrodo tarsi prasmegęs. O pačiame mediniame dvare buvo įrengta kolūkio raštinė, parduotuvė, rodyti kino filmai. Tuometinė valdžia neatsižvelgė į dvaro istorinę reikšmę, todėl buvo pažeisti kultūros paminklo restauracijos reikalavimai: keičiant langų rėmus buvo pakeista ir jų forma, išgriautos krosnys, išplėštos grindys, nugriauti darnų ansamblį su gyvenamuoju pastatu sudarę ūkinės paskirties pastatai bei senieji ūkiniai ir paradiniai vartai. Rimtesni restauracijos darbai pradėti maždaug prieš 10 metų, o šiuo metu dvare įsikūrę Adomynės laisvalaikio centras, paštas bei centrinės bibliotekos filialas. Dalis dvaro priklauso privatiems asmenims, kurie ten turi įsirengę 2 butus.
Teksto komentarai