XVI-XVII a. didelius Šiaurės Rytų Lietuvos plotus valdė Lietuvos didikų Radvilų Biržų-Dubingių šaka. Su Svėdasų bei Užpalių žemėmis daugiau buvo susiję Kristupas ir Jonušas. Dabartinės Dusetų-Antazavės žemės priklausė Kristupui ir Jonušui Radviloms.
1669 metais, mirus paskutiniam tos Radvilų šakos atstovui Boguslavui Radvilai, žemės atiteko vokiečių kilmės grafams Pliateriams. Jų proprosenelis buvo Livonijos ordino riteris Hereboldas, kuris vėliau tapo pramintas Pliateriu.
Antazavės istorija neatskiriama nuo dvaro istorijos, kuri prasidėjo dar XVII amžiuje. Dusetų -Antazavės žemių savininkų grafų Emercijanos ir Jono Liudviko Pliaterių sūnus Liudvikas prie Zalvės ežero XVIII amžiaus viduryje pradėjo statydintis dvarą pagal L.Stuokos-Gucevičiaus projektą. Buvo pastatytas trijų aukštų baltas rūmų pastatas su Pliateriu herbu. Iš akmenų sumūrytas svirnas, pastatyti tvartai, arklidės. Zalvės ežero prieškalnyje pasodintas parkas (5 ha), kuris terasomis leidžiasi į ežerą. Įrengtas ovalo formos gėlynas, apjuostas plačiu taku, iškasti du tvenkiniai, pasodinti sodai (sodai neišliko).
Prancūziškų manierų grafas į Antazavės apylinkes atvežė vynuogines sraiges, kurios paplito didesnėje rajono teritorijos dalyje.
Mirus grafui, jo žmona Kunigunda Vollovič-Pliaterienė pastatė Antazavės bažnyčią, kleboniją, špitolę .1794 metais baigti statyti maldos namai ir įkurta parapija. Manoma, kad parapija galėjo turėti apie 4000 žmonių (1933 metais Antazavės parapija turėjo jau tik 2588 žmones).
Grafai Pliateriai išaugino 3 sūnus: Františeką Ksaverą, Michailą ir Kasparą.
Františekas Ksaveras Pliateris (1785-1837) buvo vedęs grafaitę Anną Mohl iš Imbrado.Jie turėjo dukrą Emiliją ,kuri užaugusi dalyvavo 1831 m. sukilime. Antazavės dvare 1831 metais kovo 25 dieną Emilija Pliaterytė parašė pareiškimą, kuriame pranešė apie savo sprendimą prisidėti prie sukilėlių.
Liudvika Ropaitė ( Ludwiga von Ropp ), grafų Pliaterių palikuonė, yra pirmoji Brolių Grimų pasakų vertėja iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą. 1908 metais išleido pasakų knygą Senelės slapyvardžiu.
1923 metais Antazavės apylinkėse, išdalinus iš dvaro paimtą žemę savanoriams ir bežemiams, atsirado naujas kaimas-Šapalai. Dvarui liko 160 ha žemės.
1936 metais dalis Antazavės dvaro archyvo išvežta į Lenkiją.Tuo rūpinosi arkivyskupas Ed. Ropas.
Antazavės dvare buvo nemažas vertingų paveikslų rinkinys, kuris 1940 metais paslėptas . Iki šių dienų paveikslų likimas nežinomas. 1940 metais, nacionalizavus dvarą, likęs dokumentų archyvas sudegintas. Paskutinieji dvarininkai Elžbieta ir Nikolajus Voinarovskis 1941 metais birželio 14 dieną buvo ištremti į Sibirą .
Kol dvaras nebuvo išdalintas, visas Antazavės bažnytkaimis, išskyrus kleboniją, špitolę, mokyklą ir valsčiaus raštinę, buvo dvaro nuosavybė.Dvaras turėjo Marimonto malūną ir karšyklą.
Antazavės dvarininkų likimai, dvaro istorija išsamiai pateikiama Antazavės krašto visuomeniniame istorijos muziejuje, kurį įsteigė mokytoja Stanislava Kirailytė.
Papildoma informacija:
ANTAZAVĖS ISTORIJOS MUZIEJUS
Antazavės istorijos muziejus įkurtas buvusiame Antazavės dvare. Dvarą statė šių žemių savininkas grafas Liudvikas Pliateris XVIII a. viduryje, pagal L. Stuokos-Gucevičiaus projektą. Zalvės ežero prieškalnyje pasodintas trijų terasų parkas. Priešais dvarą įrengtas ovalo formos gėlynas, apjuostas plačiu taku, iškasti du tvenkiniai. Didžioji dalis dvaro pastatų išliko iki šių dienų.
Muziejuje sukaupta išsami archyvinė ir memuarinė medžiaga apie Antazavės krašto ir dvaro istoriją, bažnyčią bei parapiją, grafus Pliaterius, krašto šviesuolius (poetus A. Vienažindį ir P. Gaulę, rašytoją I. Lapienį, kompozitorių J. Gruodį, dailininką J. Vienožinskį ir kt. garsius antazaviškius) bei mokyklos ir globos namų istorija.
Eksponuojama gausybė nuotraukų, iškarpų, laiškų ir kt. eksponatų.
Teksto komentarai