Teritorija, kurioje įsikūręs Tuskulėnų dvaras jau žinoma nuo XVI amž., kaip Karališkojo dvaro(Derevnictva) žemė. Derevnictvos dvaro valdytojai karaliai Žygimantas Augustas ir Vladislavas Vaza, M. Pieglovskis, Valavičiai, etmonas M.R. Pacas, o nuo 1741m. Tyzenhauzai. XIXa. pradžioje dvaras priklausė Vilniaus generalgubernatoriui Rimskiui Korsakovui, 1886 – Julijai Safranovič , o po jos atiteko Olgai Melentjevai.
Derevnictvos dvaro raida tęsėsi iki XVIII amž. Vidurio. XVIIIa. Pabaigoje, skilus senajam Derevnictvos dvarui, atsirado Tuskulėnų ir Derevnictvos palivarkai. Tuskulėnai – centrinė karališkojo Derevnictvos dvaro dalis. Nuo XIXa. pabaigos iki II-ojo pasaulinio karo dvaras priklausė Melentjevų šeimai. 1940 m. Tuskulėnai buvo nacionalizuoti. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro sodyba virto masinių žudynių vieta ir jų laidojimo vieta. Dvaro pastatais naudojosi KGB
Dabartiniai dvaro sodybos pastatai – rūmai ir oficina statyti apie 1825-uosius metus. Manoma, kad pastatus projektavo architektas Karolis Podčašinskis.
“Baltą dvarelį” – dabar F. Valickio vilą, kuri niekada nepriklausė Tuskulėnų dvarui, buvęs šeimininkas pradėjo statyti 1866 m. 1928 m. apgriuvusį pastatą įsigijo Francišekas Valickis, pastatas buvo rekonstruotas ir jame įrengta vasaros rezidencija.
Tarybiniais metais pastate veikė vaikų darželis, buvo KGB karininkų butai.
Teksto komentarai