Salų dvaro sodyba

Išlikę dvaro rūmai, prievaizdo namas, kumetynas, svirnas-ledainė, pirtis-skalbykla, parkas. Rūmų rūsyje įkurtas žuvų muziejus. Iš anksto susitarus svečiams yra galimybė apsigyventi dvaro rūmuose. Nuomojamos patalpos pobūviams ir pan. Viename iš dvaro sodybos pastatų yra kavinė.
Buv. objekto savininkai

Ignotas Marikonis (iki 1554 m.), Sieniauskių giminė (1555-1566 m.), Jurgis Radvila (1567-1589 m.), Motiejus Konopackis (1589-1631 m.), Kristupas Radvila (1632-XVIII a. vid.), Kaminskai, Petkevičiai, Jablonskiai, Kušelevičiai (XVIII a. vid.-1762 m.), Marijonas Marikonis (1762-1782 m.), Marikoniai (XVIII a. pab.), Rainoldas Tyzenhauzas (1855 m.), Pšezdzieckis (XX a. pr.)
Literatūra

Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. II tomas. Vilnius, 1994, p.374-375.

Papildoma informacija:

Tuo metu, kai Salos atiteko Radviloms, į Krokuvą atvyko Milano kunigaikštytė Bona Marija. Tolimas, šaltas, nepažįstamas, „miškų, meškų bei stipraus medaus kraštas“ gąsdino būsimąją Žygimanto Senojo žmoną, tad su ja kartu atkeliavo gausi dvariškių ir tarnų palyda bei būsimi pirmieji Salų dvaro savininkai – galingos, iš Florencijos kilusios Morikonių giminės atstovai. Radvilos, norėdami sustiprinti savo įtaką Lenkijoje, siekė suartėti su karaliumi, tad bičiulystė su Bona Marija, kuriai Žygimantas Senasis, anot Radvilų, turėjęs jausti didelį prielankumą, atrodė tinkamiausias būdas tai padaryti. Kadangi karalienė viešumoje niekada nesirodydavo be palydos, Radvilos siekė lydėti Boną Mariją kiekviename žingsnyje. Taip Salų žemių šeimininkai susipažino su karalienės dvarininkais – Morikoniais. Galingai ir visur įtakos siekiančiai Morikonių giminei itin rūpėjo stiprinti savo pozicijas Lenkijos–Lietuvos žemėse. Kaip ir dauguma to meto didikų šeimų, Morikoniai savo įtaką didino giminiuodamiesi su vietiniais didikais, taip įgydami vis daugiau žemių. Tad Morikonai iš pradžių kaip užstatą ir galiausiai kaip visišką nuosavybę į savo rankas perėmė ir Radvilams priklausiusias Salų žemes. Salos įgijo pirmąjį istoriškai patvirtintą savininką – Ukmergės pastalininkį Kristupą Morikonį, kurio anūkas Ignotas Morikonis, Salas paveldėjęs iš savo tėvo Marcijono Morikonio, XVIII a. pabaigoje pastatydino Salų dvaro rūmus.

Ignotas Morikonis, šykštus artimiesiems, tačiau dosnus Salų bažnyčiai ir valstiečiams, 1781 metais Salose pastatė Šventojo Kryžiaus bažnyčią (1784 metais – Šv. Pranciškaus Serafiškio bažnyčią Aleksandravėlėje). Jo iniciatyva Salose buvo įrengta mokyklėlė valstiečių vaikams, kaimo ligoninė ir nedidelė vaistinė, kas šioje Europos dalyje XIX amžiaus pradžioje buvo retenybė.
Ignotas Morikonis turėjo tik vieną sūnų, Liucijoną Morikonį, itin mylėjusį savo kraštą, tačiau visiškai nemokėjusį tvarkyti ūkio ir žemiškų reikalų, tad greit iššvaistė visą tėvo sukauptą turtą. Už dalyvavimą Sausio sukilime (1863 m.) Liucijonas buvo areštuotas ir keletui mėnesių įkalintas Vilniaus kalėjime. Grįžęs į laisvę, dvarininkas neturėjo nė grašio, tad buvo priverstas parduoti Salas. Pats išvyko į Varšuvą, ten ir mirė. Iki šių dienų sklando legendos, jog po mirties jis grįžęs į Salas ir naktimis jo siela klaidžiojanti dvaro rūmų kambariais.

Naujojo Salų šeimininko, grafo Reinholdo Tyzenhauzo, valdymo laikais dvaras išgyveno savo aukso amžių – čia būdavo rengiamos geriausios puotos visoje Kauno gubernijoje, jose dalyvaudavo to meto aukštuomenė. Parke buvo įrengtas teatras, kuriame vaidino aktoriai net iš Prancūzijos. Mirus grafui, dvarą paveldėjo jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė su savo vyru Aleksandru Pšezdzieckiu, kilusiu iš Rokiškio. Naujieji šeimininkai gyveno tiktai Postovyse arba Rokiškyje, tad į Salas įsikėlė nuomininkai. Taip baigėsi Salų dvaro klestėjimo laikai. Paskutinis Salų dvaro savininkas – Rainoldas Pšezdzieckis, Marijos Pšezdzieckienės anūkas, Konstantino ir Elžbietos Platerytės-Zyberk sūnus, diplomatas ir rašytojas, labai išsilavinęs žmogus. Nei žmonos, nei vaikų jis neturėjo, tad po jo mirties baigėsi ir Salų dvaro savininkų karta.

Pirmo pasaulinio karo metais dvarą valdė vokiečiai, vėliau jis atiteko Lietuvos valstybės žinion. Nuo 1924 m. dvare veikė žemesnioji Žemės ūkio mokykla, vėliau pertvarkyta į žemės ūkio technikumą. Kurį laiką rūmuose buvo aštuonmetė, vėliau pradinė Salų mokykla. 2002 metais uždarius mokyklą dvaras ėmė merdėti. Nuo 2004 metų dvare kasmet rengiamos tarptautinės kalbotyros vasaros mokyklos, kurių sėkmingas pavyzdys pritraukė ir daugiau renginių: čia jau vyksta Vilniaus universiteto literatų konferencijos, Vilniaus Dailės akademijos studentų praktikos ir kiti renginiai. Į dvarą koncertuoti atvyksta garsūs atlikėjai: Kauno styginių kvartetas, Vargonininkė Virginija Survilaitė, dainininkai Asta Krikščiūnaitė ir Dainius Puišys, savo spektaklius šiemet rodys N. ir V. Mazūrų lėlių teatras.

Darbo (lankymo) laikas:

Pirmadienį – penktadienį nuo 8.00 iki 17.00,